Rotveilerio vardas kilęs iš Rotveilio (Viurtenbergo) miesto pavadinimo. Rotveilis (Rottweil) romėnų įkurtas 74 m. po Kristaus, tada vadintas Aral Flavial. Archeologiniai kasinėjimai rodo, kad dar iki romėnų čia gyveno sėslios keltų gentys su savo naminiais ir darbiniais šunimis. Per šią vietovę ėjo vienas iš romėnų karo kelių. Kartu su kariuomene traukė galvijų bandos ir jas bei karius lydintys molosų šunys. Atvykėlių šunys kryžminosi su vietiniais, atsirado tvirti ir gana stambūs šunys, tapę rotveilerių protėviais. XVII a. pradžioje Rotveilio miesto merija ėmė riboti gyventojų laikomų šunų kiekį. Mėsininkams ir prekybininkams buvo leista laikyti tik vieną šunį, todėl jis turėjo atlikti visus darbus: ginti ir saugoti bandą, saugoti šeimininką, jo turtą ir netgi traukti vežimėlį su mėsa. Galvijų pirkliai ir mėsininkai gindavo bandas į Rotveilio muges per miškus ir laukus iš gana tolimų vietovių. Šuo saugodavo savo šeimininką ir padėdavo ginti galvijus, taip pat saugodavo jo gautus pinigus. Pilnas monetų kapšelis buvo parišamas po šuns kaklu, o į tokį “seifą” niekas nenorėjo kišti nagų.

Viduramžiais rotveileris buvo vadinamas kitais vardais: Rotveilio mėsininko šuo. Kelno apylinkėse juos vadino Stupp, pietų Vokietijoje - Stummper dėl trumpos uodegos (jos buvo trumpinamos jau viduramžiais). Pagal nauja ADRK standarta nuo 1998 m. Birželio men, Rotveileris privalo turėti uodega.

XIX a. rotveileriai buvo juodi su įrudimu bei gelsvi su juodu atspalviu ant ausų ir nugaros (balno), pelenų spalvos su juodomis dėmėmis ir geltonu įrudimu. Buvo leistinos baltos dėmės ant kaktos, krūtinės ir letenų. Amžiaus pabaigoje rotveileriai beveik išnyko, nes vystantis technikai nebebuvo reikalingos jų paslaugos. Gyvulius perveždavo traukiniais, vežimėlius traukdavo asilai, atsirado bankai - rotveileris neteko darbo. 1905 m. Rotveilio apylinkėse tebuvo likusi viena rotveilerių veislės kalė, tačiau veislė neišnyko. Dėl gerųjų charakterio savybių rotveilerius ėmė laikyti ne vien mėsininkai.

Rotveileris susiformavo per ilgus amžius gyvendamas ir dirbdamas su žmogumi. Nuolatinis darbinių savybių ugdymas pagerino ir sutvirtino šuns sandarą, būdą. Jis atėjo į šiuolaikinę kinologiją jau kaip susiformavusi veislė.

Rotveileris – stipraus , savimi pasitikinčio, sportiško žmogaus palydovas ir draugas.
Rotveileris – norintis ir mokantis bendrauti , tarnauti savo šeimininkui šuo. Jam reikalingas neatsiejamas ryšys su savo šeimininku, jo meilė ir dėmesys. Begalinis noras tarnauti ir dirbti - nuostabios rotveilerio charakterio savybės pristato šia veislę kaip nuostabų, ištikimą draugą , šeimos turto saugotoją.

Iš daugelio šunų veislių rotveileris išsiskiria natūralumu, nuo seno nepakitusiomis formomis. Jis tvirtas ir harmoningai sudėtas, galingas ir judrus.

Teisingai išauklėtas rotveileris yra puikus šeimos šuo, jis gali dalyvauti ir sportinėse varžybose. Dabar rotveileriai sėkmingai tarnauja policijoje, kariuomenėje, pasienio ir muitinės tarnybose, taip pat jie geri gelbėtojai, patikimi aklųjų vedliai.

Auklėjant rotveilerį dar būtina laikytis tokių taisyklių: nuolat su juo bendrauti ir dresuoti šunį, negalima auklėjimo palikti savieigai.
Pirmas rotveileris, 1982 m. parodytas Hailborne vykusioje šunų parodoje, kaip rašo “HELL”, dabartinius standartus mažai atitiko, tačiau tai buvo rotveilerio debiutas šiuolaikinėje kinologijoje.

Pirmąjį rotveilerio standartą nupiešė dailininkas Albertas Kullas. Vėliau standartą tobulino Bylandtas (1894 m.) ir Strebelis (1905 m.)